1408 m. miestas įgijo Magdeburgo teisę. Vis daugiau užsienio pirklių apsilanko Kaune. Nemaža dalis – vokiečiai, kurie Kauną žinojo dar nuo kryžiuočių žygių laikų. Tad didelė tikimybė, kad XV a. Kaune miestiečiai buvo išpopuliarinę vokiškas madas (galbūt net Vytauto Didžiojo dėka, kuris ir suteikė Kaunui Magdeburgo Teisę ir, kuris kaip teko girdėti pats mėgo ir rengėsi vokiško stiliaus rūbais).
Tarp vyresnio amžiaus miestiečių, tikėtina, jog dar galėjo pasitaikyti ir bizantiško stiliaus rūbų, kurie anot Matušakaitės vis dar galėjo būti gajūs įvairiuose Lietuvos regionuose dėl slaviškos kultūros įtakos.
Iki XVI a. Pradžios situacija tikriausiai nedaug tepasikeitusi. Visgi tikėtina, jog miestietija su lyg Bonos Sforcos atvykimu į LDK, vis drąsiau ima dairytis į vakarietiškas madas, kurios simbolizuoja išlaisvėjimą ir modernumą.
Bona Sforca, o vėliau ir į LDK nutekėjusios Habsburgaitės, atvykusios iš kitokios kultūros kraštų, į Lietuvą atveža naujas madas, kurias žmonės ima kopijuoti, kadangi valdovo pavyzdys – tai sektinas pavyzdys. Miestiečių luomui visai nesunku tą padaryti, kadangi šis luomas yra jau pakankamai turtingas.
Kilmingos šeimos mieste, bajorai turbūt kaip niekas kitas turi galimybių ir išteklių siūtis vakarietišką kostiumą. Tikriausiai dauguma taip daugiau ar mažiau ir rengiasi iki kol neatsiranda sarmatiškojo apdaro koncepcija. Sarmatišku apdaru nuo XVI a. galo vadintas toks kostiumas:
Tai reprezentacinis vyriškas Lietuvos ir Lenkijos bajorų kelių dalių kostiumas, paveiktas slavų ir artimųjų rytų įtakų, ryškiai kontrastingas su likusios Europos vyrų apranga. Kiekvienas bajoras, pradėjęs oficialiai vykdyti savo pareigas, reprezentaciniams renginiams ir susitikimams rinkadvosi sarmatišką kostiumą vietoj jau prigijusio vakarietiško, taip pabrėždamas atsidavimą, savotišką priklausomybę savo kraštui, parodydamas, kaip šiandien pavadintume, patriotiškumą.
Moterys tuo tarpu neprivalėjo savo reprezentacinei išvaizdai rinktis sarmatiško stiliaus apdarų, todėl lengviau pasidavė vakarietiškos mados įtakai.
XVI a. Kaune veikė du valdžios organai – bajorų valdžia ir miestiečių. Savo išvaizda jos skyrėsi tuo, kad bajorai stengėsi išlaikyti sarmatiškąjį, o miestiečiai, veikiami iš užsienio atvykstančių pirklių ir kitų profesijų asmenų įtakų, šalia sarmatiško galimai praktikavo ir vakarietišką stilių.
Kauno mieste XVI a. pabaigoje, sprendžiant iš istorinių šaltinių, tarp vokiečių ir lietuvių bendruomenių ėmė formuotis nedidelė trintis dėl atsiradusio liuteronų tikėjimo. Tai galėjo nulemti lietuvių kauniečių pasirinkimus ir mados klausimu, t.y. siekdami turėti kuo mažiau sąsajų su vokiečiais, jie rinkosi kitokio stiliaus madas.
Didžiausią ekonominį pakilimą Kaunas išgyveno XVI a. pabaigoje – XVII a. Pradžioje. Taigi, galimai šiuo laikotarpiu keitėsi ne tik pačio miesto išvaizda – medinius namus vis sparčiau keitė mūriniai-, bet ir miestiečių.
XVII a. pradžioje vyrų tarpe vis stipresnis darėsi sarmatiško kostiumo vaidmuo. O moterys ir toliau praktikavo vakarietiško stiliaus madą, pritaikydamos ją mūsų klimatui.
Moterų tarpe atsiranda patogus ir praktiškesnis kostiumas, susidedantis iš sijono ir švarkelio.
XVII a. Kaune didėja etninių ir konfesinių grupių skaičius. Be lietuvių, vokiečių ir lenkų, XVII a. II pusėje pradeda kurtis ir žydai, kurių gyvenimas mieste XVIII a. kurį laiką buvo draudžiamas, todėl daugiausia jų apsigyveno Radviloms priklausiusiame Vilijampolės miestelyje. Čia gyveno ir nedidelė totorių bendruomenė.
Ši įvairovė reiškia du dalykus. Pirmiausiai, naujos etninės ir konfesinės grupės mieste reiškia naujus mados vėjus. Neretai atskirai etninei ar religinei grupei yra būdingas savitas aprangos stilius arba koks nors išskirtinis aprangos elementas. Taip pat, tai reiškia akultūraciją, kuomet viena kultūros grupė perima kitos grupės tam tikrus bruožus.
Apie 17 – 18 a. Kauno miestiečių išvaizdą detalesnių žinių nėra ar bent jau dar neatrasta. Tai turėtų būti susiję su XVII a. vid. prasidėjusiu miesto ekonomikos nuosmukiu, kilusiu dėl karų, miesto okupacijos, maro, bado ir gaisro, kurių pasekoje nemaža dalis istorijos šaltinių turėjo būti sunaikinta. Aprangos atžvilgiu, po šių negandų gyventojai tikriausiai dar kurį laiką finansiškai negalėjo leisti sau rengtis pagal naujas madas, todėl rengėsi pagal seną aprėdymą, kas buvo ganėtinai įprasta tokiose situacijose.
Kauno miestas vėl ėmė stiprėti XVIII a. 3 ketvirtyje. Nepaisant XVIII a. pab. vykusio ATR padalijimo, Napoleono kariuomenės traukimosi XIX a. pradžioje bei sukilimų, Kaunas po truputį vėl stojosi ant kojų. Nuo XIX a. vidurio čia kūrėsi naujos įstaigos, stiprėjo pramonė, amatai. Didelę reikšmę ekonominiam Kauno stiprėjimui turėjo 1861–1862 m. nutiestas geležinkelio ruožas Sankt Peterburgas–Varšuva. Iki 1869 m. Kauno miesto teritorija išsiplėtė dvigubai. Šis atsigavimas pakeitė ne tik urbanistinį miesto vaizdą (sparčiai dygo pastatai naujamiestyje – būsimajame administracijos ir komercijos centre), bet darė įtaką ir pačių miestiečių išvaizdai. Apie tai, jog kauniečiai nė kiek neatsiliko nuo europinių madų, liudija Kauno mieste veikusios fotografijų ateljė darytos nuotraukos.
Reikėtų nepamiršti, jog pasidaryti nuotrauką tais laikais ne kiekvienas galėjo sau leisti. Šios nuotraukos reprezentuoja turtingesnių miestiečių klasę. Vis dėlto didesnę miestiečių dalį sudarė mažiau pasiturintys gyventojai. Jų apranga – smarkiai supaprastintas to meto mados variantas, neretai kelis metus ar dešimtmetį atsiliekantis nuo esamo stiliaus. Nepasiturinčių miestiečių apranga stiliaus atžvilgiu XIX a. 2 pusėje – XX a.pr. ne daug tesikeitė – moterys vilkėjo sijoną (įskaitant ir kelis pasijonius), marškinius ir švarką arba liemenę vėsesniu oru, vyrai – kelnes, marškinius bei švarką.
Nuo XX a. pr. pradėjus byrėti Rusijos imperijos santvarkai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išlaisvėja prekyba ir amatai. Tame tarpe ir kauniečiai tampa verslesni. Vis daugiau jų atsidaro savo parduotuves, kavines ir pan. įstaigas. Ko pasekoje, siekiant sukurti gerą įvaizdį ir gauti prestižinės vietos statusą, daug dėmesio skiriama žmonių išvaizdai. Mada čia ypač suklestėjo tarpukariu. Kaunas tuo metu vadintas Mažuoju Paryžiumi.
