Mitologiniai baltų genčių aprangos aspektai

Įvadas: Šiame darbe yra analizuojami baltų genčių regiono mitologiniai aprangos aspektai nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos, turėję tam tikros įtakos tiek kasdieniame, tiek dvasiniame to meto žmogaus gyvenime. Tyrimo objektas – baltų genčių apranga. Tyrimo tikslas – aprašyti baltų regiono gyventojų mitologinius aprangos aspektus bei jų raidą, remiantis N. Vėliaus sudarytais „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ tomais. Tikslui įgyvendinti buvo iškeltos tokios užduotys:  išanalizuoti baltų religijos bei mitologijos šaltinius, surinktą medžiagą pasiskirstyti į kategorijas pagal temas, kategorijose palyginti surinktą medžiagą pagal laikotarpius. Išvados apie surinktą informaciją padarytos atsižvelgiant į šaltinio autoriaus tautybę bei religinę priklausomybę.

Drabužių siuvimas yra vienas seniausių amatų, kuriuo užsiima žmogus. Visais gyvenimo etapais jam reikėjo kaip nors apsiginti nuo įvairiausių gamtos klimato sąlygų, o taip pat ir pažymėti savo statuso būvį visuomenėje. Laikui bėgant, kuomet žmonės pradėjo gyventi sėsliai ir į materialius dalykus žiūrėti kaip į tam tikras vertybes, tie daiktai pasitarnavo tiek fiziniame, tiek dvasiniame jų pasaulyje. Tiesa, pastarajame jie neretai įgydavo ir kitokią prasmę. Drabužis buvo, o galbūt ir tebėra vienas tų daiktų, kuriam žmogus suteikia ne vieną reikšmę. Taigi toliau šiame darbe supažindinsiu su tais aprangos mitologiniais aspektais, kuriuos pavyko atrasti analizuojant baltų religijos ir mitologijos šaltinius.

            Prieš pradedant kalbėti apie mitologinę drabužio reikšmę, svarbu suprasti kokia apskritai buvo baltų regiono žmogaus apranga aptariamuoju laikotarpiu, t. y. nuo seniausių laikų iki XVIII a. ir kokį įvaizdį apie žmogų pagal ją susidarė amžininkai. Kaip galima pastebėti istorinių šaltinių, iki kol neatsirado Kryžiuočių ordinas (1190 m.), aptariamo regiono žmogaus apranga nesulaukė didelio metraštininkų dėmesio. Tiesą sakant, nė viename šaltinyje nepavyko atrasti detalaus kurios nors baltų genties atstovo aprangos aprašymo. Tai gali reikšti, jog galbūt jų apranga nedaug tesiskyrė nuo likusios Europos, todėl nebuvo verta didelio dėmesio. Pavyzdžiui, I a. romėnų istorikas Titas Pomponijus Mela savo veikale tepažymi, jog “genties drabužiai ir ginklai labai panašūs į partų“. Partai – skitų kilmės pusiau klajoklė tauta, gyvenusi Partoje – senovės Persijos regione, dabartiniame šiaurės rytų Irane ir pietų Turkmėnijoje. Kitas to paties laikotarpio amžininkas Publijus Kornelijus Tacitas „Germanijoje“ pabrėžia,  jog aisčių genties „apdarai yra tokie pat kaip svebų“. Svebai – senovės germanų genčių grupė. Nors tai tik du pavieniai atvejai, iš kurių nereikėtų daryti skubotų išvadų, tačiau vis dėlto nereikėtų atmesti ir galimybės, jog I a. Europos gyventojų apranga turėjo nemažai bendrų bruožų, kurie, ne taip, kaip vėlesniais laikais, neleido tautoms išsiskirti unikaliais savitumais. 

Po Vokiečių ordino atsiradimo šaltinių autoriai baltų išvaizdą jau aprašydavo kiek dažniau ir kiek išsamiau, tačiau neretai šis aprašymas būdavo perdėtai pašiepiantis, siekiant paniekinti pagoniško krašto žmones ir nuteikti krikščioniškas tautas prieš juos. Pavyzdžiui, Vokiečių ordino brolio Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ (1326 m.) rašoma, jog prūsai „nei anksčiau nesirūpino nebūtinais ir prabangiais drabužiais, nei dabar nesirūpina: kaip šiandien nusivelka, taip rytoj apsivelka, nė nepastebėdami, kad jie išvirkšti“. Ne vienas šaltinių autorius pabrėžia, jog baltų drabužiai buvo audžiami iš linų, o žiemos metu ant lininių dar dėvėdavo ir vilnonius, neretai su kailiniais pamušalais. Motiejus Strijkovskis „Lenkijos, Lietuvos, žemaičių ir visos Rusios Kronikoje“ (XVI a.), eiliuotame Jogailos aprašyme pažymi tokias detales apie Lenkijos karalių: „<…> vilkėjo avino skranda,/ sabalų, brokato niekad nedėvėjo…“. Nemaža dalis tyrėjų yra linkusi interpretuoti šį apibūdinimą kaip Jogailos asketiškumo išaukštinimą. Tačiau reikėtų atidžiau atkreipti dėmesį į tai, kokios medžiagos minimos. Sabalai ir brokatas – importinės prabangos prekės, Jogailos valdymo laikotarpiu Lietuvoje ir Lenkijoje dar plačiai nepaplitusios. Tad galbūt šį pasisakymą reikėtų vertinti ne kaip asketiškumo apibūdinimą, o labiau kaip pabrėžimą, jog Jogaila propagavo vietinę, o ne importinę produkciją. 

Tik vėlesniais amžiais, kuomet Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įsigalėjo raštija ir lietuviai patys pradėjo apie save rašyti, galima atrasti ir tautos žmonių aprangą giriančių žodžių. Pavyzdžiui, Radvilų dvaro dailininkas ir kartografas Tomas Masovskis  „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir kitų prie jos esančių kraštų tiksliame aprašyme“ teigia, jog „lietuvių drabužiai gana puošnūs ir įvairūs“. XVI a. šaltiniuose galima atrasti ir keletą tipiškų to meto moterų papuošalų bei jų našystos aprašymų. Simonas Grunau savo veikale „Prūsijos kronika“ štai ką rašo apie sūduvių moteris: „Jų moterys ausyse nešioja auskarus iš puikaus žalvario, jų kaklą, pirštus ir krūtinę puošia žalvarinės segės ir žiedai, jų puošniausi rūbai mėlynos spalvos ir vos dengia kelius“.  Prie šio aprašymo dar galėtume pridėti ir Prūsijos kunigaikštystės reformacijos veikėjo Johaneso Poliandro žodžius „<…> Nešiojo auskarus, t. y. prie žiedų prikabintus mažyčius varpelius arba skambaliukus, – viskas padaryta iš geltono vario. Šie jų papuošalai, taip pat duona ir rūbai buvo ne iš kur kitur įsivežami, bet pačių vietinių meistrų gaminami; nešiojo jie ir geležinius pasidabruotus diržus“. Čia vėl išsiskiria pirmumas vietinei produkcijai. Taip pat reikėtų pabrėžti, jog diržo paminėjimas yra gana svarbus, kadangi ankstesnių amžių šaltiniuose vietoje žodžio „diržas“ buvo sutinkamas žodis „juosta“ arba „virvė“, kas reiškia, jog iki atsirandant odiniam diržui, ant liemens dažniau buvo užsijuosiama vytinė juosta. Toliau, t. y. XVII ir XVIII a. šaltiniuose, deja, bet jau praktiškai nebesutinkame išsamesnių aprangos aprašymų. Vis dėlto, nereikėtų pamiršti, jog šiame straipsnyje remiamasi tik šaltiniais, pateiktais keturiuose „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ tomuose, kurie anaiptol neaprėpia visų egzistuojančių istorinių rašytinių šaltinių, susijusių su Lietuva, todėl jie ir negali pilnavertiškai atspindėti istorinės drabužio padėties.

Šiek tiek susipažinus su baltų apranga fiziniame pasaulyje, galime pradėti nagrinėti ir drabužio reikšmę dvasiniame pasaulyje, kur, atrodo, jo paskirtis išlieka tokia pati, tačiau prasmė tampa kitokia, galbūt net svarbesnė. Bene dažniausiai baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose sutinkamas teiginys apie drabužius sako, jog lietuviai arba kuri nors kita baltų gentis mirusiuosius laidojo arba degino aprengtus. Taip rašė Wufstanas (IX a.), Baltramiejus Anglas (XIII a.), Jonas Dlugošas (XIV a.), Žiliberas de Lanua (XV a.), Vygaudas Marburgietis (XIV a.), Erazmas Stella (XVI a.), Jonas Maleckis – Sandeckis (XVI a.), Lukas Davidas (XVI a.), Motiejus Strijkovskis (XVI a.) ir kiti autoriai. Kartais dar pridedama, jog mirusysis aprengiamas puošniausiais drabužiais, kartais, kad su tais, kuriuos labiausiai mėgo būdamas gyvas. 

Taip pat gana dažnai yra minima, jog velionis aprengiamas baltos spalvos drabužiais. Gana išsamus yra XVII a. autoriaus Teodoro Lepnerio veikale „Prūsų lietuvis“ mirusiojo aprašymas: „Mirusį vyrą apvelka baltais marškiniais ir baltu lininiu drabužiu, kojas apvynioja švariomis skepetomis, o ant galvos užmauna švarią naktinę kepuraitę. Mirusią moterį apvelka dvejais marškiniais, o pasiturinčią – net trejais, galvą apmuturiuoja švaria skepeta.“ Šaltiniuose be abejo nepaaiškinama, kodėl mirusysis aprengiamas būtent baltos spalvos drabužiais, tačiau galima daryti šiokias tokias hipotezes, jog galbūt šitaip buvo išreiškiama pagarba baltų požemių ir mirusiųjų pasaulio dievui Patului, dar vadinamam Pikulu ar Pokulu, mat jis neretai vaizduojamas su kokia nors balta aprangos detale: Jonas Bretkūnas savo veikale „Prūsų krašto kronika“ (XVI a.) rašo, jog „Pikulas <…> apsisiautęs baltu audeklu“; Tomas Klagijus savo veikale „Liepos Marija, arba apie Palaimintąją Liepos Mergelę“ (XVII a.) – „Patulas <…> buvo su ilga žila barzda, galva aprišta baltu raiščiu, tarsi diadema, o veidas, išbalęs…“; panašiai išsireiškia ir XVII a. amžininkas Christophoras Hartknochas: „Jo [t. y. Patulo/ Pikulo] barzda buvo žila, veidas išblyškęs <…>, o galva apjuosta baltu raiščiu“.

Retkarčiais užsimenama, jog į kapą įdedama ir daugiau drabužių tam, kad mirusysis turėtų kuo apsirengti aname pasaulyje. Be drabužių buvo dedami ir tokie objektai, kaip diržas, papuošalai, kiti aksesuarai ir daug kitų daiktų, kurių, anot baltų pasaulėžiūros, reikės kitame gyvenime. Svarbu paminėti, jog buvo įdedamos ir tokios smulkmenos, kaip siūlai ir adata. Pavyzdžiui, „Sūduvių knygelėje“ (XVI a.) šis faktas užfiksuotas tokiais žodžiais: „… jei mirė moteris, tai ją apvynioja siūlais, kad ji galėtų susilopyti, jeigu jai kas nors suplyštų.“ Tiesa, nebūtinai moteris siūlais yra apvyniojama. Kartais tiesiog prie jos pridedamas siūlų kamuolėlis: „Užbaigus raudą, numirėliui duodamos dovanėlės: moteriai – siūlai su adata, o vyrui – lininė skarelė, kuri užrišama ant kaklo.“ (Jonas Maleckis – Sandeckis, „Apie senovės prūsų, livoniečių ir kitų kaimyninių genčių religiją” (XVI a.)).  Tačiau esama ir šaltinio, kuriame užsimenama, jog patys dievai mirus duos drabužių: „<…> Privalome jausti pagarbą ir paklusnumą mūsų švenčiausiems dievams ir mūsų Krivių krivaičiui, nes jie po šio gyvenimo duos mums <…> vasarą baltų drabužių, žiemą – šiltų apsiaustų <…>.“ (Simonas Grunau, „Prūsijos kronika“, 1529 m.).

Drabužis baltų mitologijoje taip pat yra neatsiejamas ir nuo burtininkavimo. Bene daugiausiai informacijos apie burtininkavimą ir užkeikimus su vienokiu ar kitokiu drabužiu galima atrasti raganų teismų bylose. Dažniausiai sutinkamas apdaras – marškiniai. Tačiau ne bet kokie, o seni, ilgą laiką neskalbti, retesniais atvejais – visai nauji. XIV a. kronikininkas Vygandas Marburgietis yra užfiksavęs atvejį ir su kruvinais marškiniais: „Kažkokia įkvėpta moteris laikė prieš save krauju apšlaktytus ištiestus marškinius ir jokia ietis ar strėlė negalėjo jos paliesti. Laikydama rankoje kaulą, vyniojo ant jo siūlus ir būrė.“ Kokiais tikslais būrė, autorius taip ir nenurodė. Tiesą sakant, gana dažni atvejai, kuomet šaltinių autoriai aprašo būrimo procesą, bet jo tikslo neatskleidžia. Bene populiariausias būrimo procesas buvo marškinių panardinimas po tekančiu vandeniu ir užkišimas už akmens. 1636 m. lakričio 8 d. Žemaičių pilies teismo sprendime šis procesas aprašomas taip: „Ir toji Paalksnienė, paėmusi iš tos samdinės tuos pono Draslausko marškinius, nunešė prie tekančio vandens, kur pats šaltinis trykšta, panardino į vandenį versmėje, pakišo giliai po akmeniu sakydama: „Tegul gyvens šiame pasaulyje, kol tie marškiniai į paviršių išplauks!” Galime numanyti, jog tokie burtai būdavo skirti kam nors pakenkti arba sau naudos išpešti.  

Siūlai taip pat dažnai sutinkami būrimuose. Pavyzdžiui, 1614 metų rugpjūčio 6 dienos Upytės pilies teismo sprendime nurodyta, jog Žemaičių žemės bajorė ponia Sofija Žukauskaitė – Adomienė Petrauskienė ponios Andiejauskienės Užupio dvare priėmė kūdikį tokių burtų pagalba: „Tenai pat, išėmusi iš savo kišenės, numetė po lova lėlę su galva iš įvairių <…> gaurų, o ant kaklo ir per juosmenį buvo apsukta raudonų šilkinių [siūlų]“. Taip pat yra šaltinių, mininčių siūlų viniojimą apie stulpą, nuogus kelius, dar siūlai įsiuvami į baltinius arba tiesiog numetami kur nors patvoryje ar pakelėje. 

Iki XVI a. pab. buvo populiarūs būrimai ir su kokiomis nors kostiumo detalėmis. Prūsijos kunigaikštystės Tilžės miesto gyventojų Onos Narkuvienės ir Kotrynos Gailiuvienės, kaltinamų žyniavimu, tardyme (1559 m.) štai kas rašoma: „Ji, Gailiuvienė, paprašiusi Narkuvienės jos piniginės ir diržo. Kai ji tai gavo, tris kartus apipylė juos pilstomu alumi ir, be to, davė jai skudurą, atplėštą nuo senų baltinių, – ji turinti jį paimti į rankas ir tris kartus suspausti virš valgio, kurį savo vyrui neša. <…> Šie dalykai turi padėti meilei ir vienybei tarp jos ir vyro.“

Per drabužius galėtume susikurti ir mitinių baltų būtybių atvaizdus. Informacijos apie galimą dievų aprangą rašytiniuose šaltiniuose beveik nėra. Viskas, ką pavyko užtikti yra tik tai, jog jau anksčiau minėtas Simonas Grunau savo veikale prūsų dieviškąją trejybę – Perkūną, Patrimpą ir Pikuolį – vaizduoja kaip vyrus mėlynais rūbais. Galbūt mėlyna spalva buvo reta tarp žmonių, o galbūt tai buvo kilmingųjų spalva, nes jei prisiminsime anksčiau cituotus Grunau žodžius, sūduvių moterų puošniausi rūbai buvo mėlynos spalvos. 

O štai tokios būtybės, kaip velnias portretą galime susidaryti vos tik jis pradedamas minėti istoriniuose šaltiniuose. Ankstyviausias šaltinis, kuriame jį pavyko atrasti, yra 1731 metų gegužės 30 – birželio 28 dienų Kražių jėzuitų kolegijos Ketūnų dvaro Šerkšnėnų kaimo valstiečio Kazimiero Šimkaus (Šimkaičio) šeimos, apkaltintos raganavimu, tardymo protokolas, kuriame velnias aprašomas kaip apsirengęs raudonais vokiškais drabužiais ir raudona skrybėle. Lygiai taip pat jis aprašytas ir Vilniaus jėzuitų akademinės kolegijos ganytojiškos veiklos dienoraštyje (1711 – 1773 m.). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog velnias kildinamas iš vokiečių tautos. Galbūt jis šitaip asocijuojamas su vis dar neigiamus prisiminimus keliančiu Vokiečių ordino kryžiuočiu. 

Galiausiai, galime šį tą pasakyti ir apie Krivių krivaičio aprangą. Tiksliau, tik vieną smulkmeną – krivis be kasdienių drabužių turėjo ir specialius, tik apeigoms skirtus. Apie tai galime spręsti iš Grunau pateikto pasakojimo „Prūsijos kronikoje“: „<…> karalius Vaidevutis, gražiausiai pasipuošęs, ir jo brolis krivaitis Brutenis, taip pat geriausiais drabužiais apsirengęs, bet ne tais, kuriuos vilkėdavo žyniaudamas, jie abu susiėmė rankomis ir giedodami žengė į laužą.“  Iš pateiktų pavyzdžių galime spėti, jog mitinės būtybės ar dievo įvaizdis, o tiksliau jų apranga tikriausiai neturėjo itin didelės reikšmės žmonių pasąmonėje. Daugiau dėmesio buvo skiriama veiksmui, kurį ta būtybė atlieka.

Baigiant šį straipsnį, reikėtų pasakyti, jog  baltų genčių regiono gyventojų mitologinių aprangos aspektų visgi yra gausu. Tiesą sakant, jų yra kur kas daugiau nei čia paminėta. Galima būtų išskirti ir smulkesnių kategorijų, tokių kaip: drabužiai ir prietarai, dievai, globojantys su drabužių gaminimu susijusius amatus, drabužių ar jų dalių aukojimas ir t.t. Tačiau šias kategorijas palikime kitiems ateityje numatomiems tyrimams.