Moteris LDK visuomenėje

Kaip jau minėjau, dėl vėlyvo raštijos įsigalėjimo LDK teritorijoje, apie moters būdą, išvaizdą ir kitus aspektus pradėta plačiau kalbėti (fiksuoti raštijoje) tik XVI a. antrojoje  pusėje, kuomet ėmė rastis pirmieji LDK moterims didikėms dedikuoti, vedybų, mirties, vaikų gimimo progomis parašyti proginiai kūriniai. Proginėje literatūroje šalia informacijos apie moters kilmę, santykius su vyru ir vaikais bei kitais giminaičiais, religines praktikas bei fundacijas, dalyvavimą viešajame gyvenime ir pasirengimą mirčiai neretai aptiksime platesnę ar siauresnę bendrą moters charakteristiką. Dažniausiai yra išskiriami  dorybingos moters būdo bruožai, kurie paverčia ją autoritetu  ir sektinu pavyzdžiu kitoms, šitaip sukuriant  idealios moters portretą. Nors tiesa, vienas pagrindinių reikalavimų žmogui, kuris pristatomas kaip pavyzdys, yra kilmingumas. Vieno ar kito simbolinio tipo žmogaus idealas jau  nuo antikos laikų vienaip ar kitaip siejamas su kilmingumo idėja. Anot Sarcevičienės cituojamos R. Jurgelėnaitės, kilmingas asmuo  jau gimdamas atneša „grynas“ kūno ir sielos dorybes, kurias realizuoja gyvenime. Jeigu atkreiptume dėmesį į to meto prakalbas, pastebėtume, jog visose jose daug  dėmesio yra skiriama vieno ar kito asmens giminystės ryšiams. Pavyzdžiui, Kotrynos Potockytės – Radvilienės mirties proga parašytoje prakalboje, guosdamas velionės mažametę dukrą, autorius sako, kad nors motina ją dar visai mažą paliko našlaite, niekuo nenuskriaudė, nes šalia yra tėvas, be to, „…Dievas ir įgimta Radvilų kraujo dora parodys kelią“. Ir kiti autoriai kilmę gretina su  dorovingu gyvenimu, todėl atrodo, kad „kraujo kilmingumas“ jau  pats savaime buvo suprantamas kaip dorybė – viena iš svarbiausių, įgimta ir nepriklausanti nuo žmogaus. O kartu – patikimas pagrindas ir terpė formuotis kitiems, teigiamiems būdo bruožams. 

Plintant krikščionybei,  plito ir nuostata, jog  moteris iš prigimties yra morališkai silpnesnė ir todėl labiau nei vyras pasiduoda tam  tikroms ydoms. Todėl iš jos buvo reikalaujama tam tikrų tik jai vienai būdingų dorybių: tylėjimo, kantrybės, kuklumo, skaistybės, tarp kurių išskirtinę vietą užėmė paklusnumas ir nuolankumas. Tai bažnyčios diktuojamos dorybės. Proginės literatūros autoriai neretai išskirdavo ir kitokias. Jie beveik vieningai akcentuoja tokias dorybes kaip išmintis, nuovokumas, paklusnumas, geraširdiškumas, dievobaimingumas:

„Puikūs deimantai, rubinai, auksas,/ Bet visa tai tik grynas purvas.

Pagarbos verta dorybe besiremianti širdis, / Viens kitam lenkias skaistybė ir nuolankumas.

Dorybė deimantus trupina,/ Sienas tvirčiausias ardo.

Jos sostas – didi širdis, kur mintys kilnios, / Kur patarimai išmintingi, ketinimai tvirti.

Viršukalnės Olimpo aukštos, Atlanto skliautas/ Po jos sparnais nulenkia savo galvas.

Nepasiekiama menkoms/ Ir lengvabūdėms širdims dorybė,

Kurios amžinos šlovės pamaldumu/ Ir vertu gyvenimu nesiekia dangaus.

Rachelė Labano namuos Jokūbo širdį/ Kuklumu ir skaistumu taip palenkė,/

Jog dėlei jos tarnavo keturioliką metų – / Jam lyg trumpa akimirka tai pasirodė.

Taipgi Ruta – ji nuolanki,/ Ir nuostabiai maloni.

Kokią savo dorybės galią pasauliui paskyrė?/ Palaiminta į Dovydo giminę įsiliejo.

Abaomo pasiuntinys kodėl Rebeką/ Nutarė būsiant tinkamą žmoną Izaokui?

Tikrai ne dėl grožio anei turto – / Tik dėl malonaus elgesio su žmonėmis.“

Skaitant  šias W. Bartoszewskio eiles, skirtas Kiškaitėms, reikia pastebėti, kad autorius nori apibūdinti moteris kaip mylinčias, tačiau žodžio „meilė“ jis vengia. Aptariamuoju  laikotarpiu draugystė buvo laikoma aukštesniu ir tauresniu, ilgiau išliekančiu jausmu, nei greitai praeinanti meilė, kuri buvo suprantama  netgi kaip grėsmė. Todėl nenuostabu, jog  proginėje literatūroje dažniau galima sutikti sutuoktinius, įvardytus kaip draugus, bičiulius, o ne mylimuosius. Tiktai XVII a. pradžioje tyrėjai pastebi, jog  kūriniuose pradeda  ryškėti pokyčiai visuomenės sąmonėje.  Europos šeimos istorijos tyrinėtojai teigia, jog nuo XVII a. pradžios ima rastis vis daugiau autorių, skelbiančių, jog vyrą ir žmoną turėtų sieti ne tik bendri giminės tikslai ar vaikai, bet ir jausmai, meilė, prisirišimas ir pan.

Moters grožis proginėje literatūroje – atskira tema. Jis vertinamas tik tada, kai moteris juo nesididžiuoja. Kaip tokio elgesio pavyzdį galima paminėti Žemaitijos pakamario Aleksandro Radziminskio žmoną Aleksandrą, kuri vengė rodytis viešumoje. Ją aprašiusiam autoriui toks elgesys atrodė sektinas ir jis manė, jog  ji buvusi nuo mažens gerai auklėta. Taip pat jis mini ir Aleksandros ištikimybę – kalbėdavusi ji tik su vyru ir tarnais. Jei prisimintume, kad daugelis aptariamo laikotarpio autorių moterį matė kaip silpną būtybę, per kurią į pasaulį atėjo mirtis, kaip gundytoją, kuri tik ir laukia progos suvilioti, visai galima suprasti, kodėl proginės literatūros autoriai aplenkia grožio temą. Jis pavojingas, laikinas, o daugelis proginės literatūros kūrinių siekė priešingo efekto – atitraukti žmogų nuo laikinų dalykų, priminti jam, kad  valdžia, turtai, grožis vieną dieną baigsis – autoriai siekė atkreipti dėmesį į amžinąsias vertybes. O  kadangi dorybė – tai „tvari, nenykstanti vertybė, išliekanti po visa griaunančios ir naikinančios mirties apsilankymo“, tai žemiškas grožis, palyginti su ja, netekdavo prasmės.  Apskritai gyvenimo trumpumas ir netikrumas dėl rytdienos, kai žmogaus gyvybę lengvai galėjo nutraukti liga, karas ar kitos negandos, visą aptariamo laikotarpio visuomenę privertė susigyventi su mintimi apie mirtį. Todėl tie, kurie sugebėdavo suvokti savo džiaugsmų laikinumą, buvo verti siekimo. Pavyzdžiui S. Zaleskio prakalboje Polonijos Valavičiūtės  – Vainienės mirties proga randame tokią dorybę, kaip ramus mirties sutikimas, prie kurios dar šliejasi ir tokios kaip nepasidavimas pagundoms, abejingumas žemiškai laimei, atkaklumas ir kliūčių nepaisymas siekiant tikslo, pamaldumas, veikla Dievo garbei ir  tvirtas  įsitikinimų laikymasis.

Savo darbuose pateikdami įvairiausią informaciją apie sektinas moters dorybes, proginės literatūros autoriai visuomenei pateikdavo  tam  tikrą modelį moters socialinio vaidmens formavimui. Aišku, kad tyli, nuolanki, kukli ir pamaldi moteris negalėjo būti aktyvi visuomenės narė. Sprendžiant iš turimos informacijos, tinkama vieta moteriai turėjo būti namai. Ji laikyta šeimos žmogumi. Tai ir lėmė vaidmenų bei  įtakos sferų tarp sutuoktinių pasidalijimą. Pagrindiniais moters rūpesčiais buvo laikomi vaikai, vyro patogumas ir gerovė, kasdienis namų gyvenimas. Ji turėjo perduoti geriausius savo bruožus, žinias vaikams, būti kantri ir pasirengusi kompromisams. Nors amžininkai vertino sutuoktinių tarpusavio pagalbą, paramą vienas kitam, yra ir kita medalio pusė, kuri atidengia ne tokį idilšką vaizdą ir visai kitą žmonos ir vyro santykių aspektą. Garsus aptariamo laikotarpio moralistas B. Paprockis davė tokius nurodymus moterims apie santykius su sutuoktiniu: turėti galvoje kuo mažiau  savų  minčių ir visko mokytis iš vyro, rūpintis namais ir niekada prie sutuoktinio nesikabinėti, būti ištikimai vyrui ir visada paklusti, nesipuošti, vengti vyro pykčio ir neturėti nuo jo paslapčių.  Tiesa, autorius šiuos nurodymus galėjo užrašyti vedinas pykčio, mat jo paties santuoka buvo nenusisekusi. Tačiau  šios jo mintys akivaizdžiai sulaukė pritarimo visuomenėje ir buvo aktualios gana ilgą laiką, nes šie pamokymai buvo išleisti net 5 kartus (leidžiami nuo XVI a. antrosios pusės iki XVIII a. pab.). 

Ir visgi, nepaisant  jos gerokai suvaržyto gyvenimo,  LDK  moteris turėjo ir šiokios tokios įtakos tiek kultūrinėje, tiek politinėje sferose.  Pavyzdžiui vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo žmona Morta buvo ne tik mylima žmona, bet ir patikima patarėja. Mindaugas dalijosi su žmona politinėmis problemomis, tikėjosi jos patarimų, tiesa, ne visuomet jų klausė. Vienintelis šaltinis, atskleidžiantis Mortos gyvenimą, yra Vokiečių ordino teritorijoje sukurta Eiliuotoji Livonijos kronika. Tai  yra gana patikimas šaltinis, nes autorius veikiausiai rėmėsi Mindaugo dvare gyvenusio Ordino atstovo liudijimu. Morta šiame pasakojime, kiek tendencingai, tačiau  autentiškai, iškyla kaip aktyvi politinio gyvenimo veikėja. Didžiojo Lietuvos  kunigaikščio Vytauto žmona Ona taip pat turėjo šiokį tokį vaidmenį politiniame LDK gyvenime. Apie didžiosios kunigaikštienės politinę įtaką galima spręsti iš kronikų, laiškų ir tarptautinių sutarčių. Ona dviem dokumentais patvirtino 1392 m. rugpjūčio 5 d. Astravos sutartį tarp Jogailos ir Vytauto, kuriuose Jogailai ir Jadvygai garantavo už savo vyrą. 1398 metais ji dalyvavo sudarant Vytautui itin svarbią Salyno taikos sutartį su Ordinu. 1400 metais su gausia delegacija (minima 400 arklių palyda) atliko piligriminę kelionę po Prūsijos šventas vietas, aplankydama šv. Dorotėjos iš Montau kapą Marienverderyje. Šios kelionės metu jai buvo dovanotos kelios knygelės su šv. Dorotėjos gyvenimo aprašymu. Tai netiesiogiai liudija apie jos išsilavinimą.  Kultūros srityje XV a. pasižymėjo Sofija Alšėniškė.   Jos vardas ženklina reikšmingą Lenkijos bažnyčios ir rašto kultūros įvykį: santuokos su Lenkijos karaliumi Jogaila metu į katalikybę parėjusi Sofija gyvenimo pabaigoje inicijavo pirmąjį Biblijos vertimą į lenkų kalbą. Ši rankraštinė knyga vadinama „Karalienės Sofijos Biblija“. Tuo tarpu išsaugotus ryšius su gimta stačiatikių tradicija atspindi Bizantijos stiliumi išpuoštos jos įsteigtos Vavelio Švč. Trejybės koplyčios sienos .  Be abejo, visos šios moterys buvo kilmingųjų luomo atstovės su išimtiniais būdo bruožais, todėl jos nesudaro bendro LDK teritorijoje gyvenusios moters įvaizdžio. Tačiau  šie pavyzdžiai sugriauna stereotipą, jog visos moterys tiek viduramžiais, tiek ir vėlesniais amžiais turėjo mažai teisių bei galimybių išreikšti savo nuomonę ar pasakyti žodį.

  Mažiausiai informacijos tikriausiai yra išlikę apie LDK  moters aprangą. Portretai LDK teritorijoje nebuvo itin paplitęs reiškinys, todėl neturime jokių žinių kokios mados tendencijos vyravo kunigaikštystėje iki XVI a.  Nuo XVI a. didikų  poreikis turėti savo atvaizdą ima augti, tačiau tuo metu  jų aprangą (daugiau moterų,  nes vyrai ėmė gręžtis į sarmatiškąjį bajorų kostiumą) jau yra paveikusi  vakarietiškoji kultūra. Tad apie ankstyvosios LDK moters aprangą galime sužinoti tik iš archeologinių atradimų. Archeologams moterų kapuose gausiai randami verpstukai seniai nekelia abejonių, kad verpimas ir audimas daugeliui šeimų buvo gyvybiškai svarbi veikla. Dažniausiai moterys verpdavo norimo storio lininius ir vilnonius siūlus. Audiniai, drabužiai ir galvos apdangalai nešioti natūralios spalvos ir dažyti. Aprangą sudarė drobiniai įvairaus plonumo apatiniai ir viršutiniai, dažniausiai vilnoniai drabužiai, nešioti keliais sluoksniais.  Pagrindiniai moterų drabužiai buvo marškiniai, sijonai ir prijuostės. Marškiniai – susiūti iš balto lininio audinio, uždari, velkami per galvą, su prakarpėle priekyje susegama saga arba surišama raišteliais. Rankovės buvo ilgos, retkarčiais papuoštos apyrankėmis. Lininį arba vilnonį ilgą sijoną priekyje dengė puošni įvairiaspalvė prijuostė. Yra duomenų, kad sijoną atstodavo ilgas audinys, susuktas aplink juosmenį, permestas per petį ir po krūtine suveržtas juosta. Moterys dėvėdavo ir išeiginius viršutinius marškinius – palaidines. Rečiau odinis diržas, dažniau pintinė juosta juosdavo liemenį, prie jų būdavo prikabinamas peiliukas arba kapšelis. Dažnas viršutinis drabužis būdavo vilnonė skara. Neatsiejama moters kostiumo dalis – papuošalai. XIII–XIV a. anksčiau dėvėtas antkakles keičia kaklo apvaros iš stiklo karoliukų bei įvairių tipų kabučių. Ypač išpopuliarėjo krūtinę puošusios apskritos segės, naudotos ir pasagėlės formos segės. Vis rečiau moterys puošėsi apyrankėmis, tačiau pamėgo įvairiausių formų žiedus, kurie puošė net po kelis abiejų rankų pirštus. Galvos danga atspindėjo moters socialinį arba šeiminį statusą. To meto kapuose aptikta puošnių apgalvių, pagamintų iš nedidelių, kartais ir paauksuotų plokštelių, puošusių moters kaktą. Beje, tik XIV a. pradėjo plisti iš rytinių kaimynų atkeliavusi auskarų nešiosenos tradicija.

Taigi, apibendrinus visą šiame darbe pateiktą  informaciją, galima teigti, jog moters padėtis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės visuomenėje yra aiški tik tam tikrais laikotarpiais. Iki XVI a. beveik nieko nežinome apie įprastą tuometinės moters būdą dėl vėlyvo raštijos įsigalėjimo.  Galime išskirti tik kilmingųjų luomo moterų charakteristikas, kurios deja neparodo bendro moters būdo modelio.  Taip pat  mažai duomenų yra išlikę ir apie fizinę to meto LDK moters išvaizdą. Tik XVI a. antrojoje pusėje ima rastis vis daugiau duomenų apie tai,  ko visuomenė (tikslingiau būtų sakyti Bažnyčia) tikisi iš moters: kaip ji turi elgis ir atrodyti.  Proginė to meto literatūra kūrė idealios moters paveikslą, kuriam  pasidavė bene kiekviena.